Postoptimizmas 2

POSTOPTIMIZMO MANIFESTAS

Postoptimizmas gimsta iš paradoksalaus būties patyrimo: tikrovė ir idėjos apie ją niekada nesutampa. Kaip rašo I. Kantas, „daiktas savaime niekada negali būti pažintas“ (Kritik der reinen Vernunft, 1781). Ši epistemologinė spraga tampa ne tik filosofine problema, bet ir egzistencine galimybe. Jei tiesa yra fragmentiška, o tikrovės idėja – visada iškraipyta filtrais, tuomet atsiveria pasirinkimas: ar liūdėti dėl nesutapimo, ar džiaugtis juo?

Postoptimizmas renkasi džiaugsmą. Tai ne naivus optimizmas, bet sąmoninga laikysena, kuri, sekant F. Nietzsche, „taria ‘taip’ gyvenimui net ir jo absurdų akivaizdoje“ (Die fröhliche Wissenschaft, 1882).

Pagrindinės tezės

1. Realybė nesutampa su idėja.
   Kaip teigė Platonas, idėja yra tobula forma, o juslinis pasaulis – tik jos šešėlis (Politeia). Tačiau postoptimizmas pripažįsta, kad net pati idėja yra netiksli.
2. Netikslumas nėra tragedija.
   „Žmogus yra gyvūnas, kuris turi pripažinti, kad jo žinojimas visada ribotas“ (M. Heidegger, Sein und Zeit, 1927).
3. Džiaugsmas yra filosofinis atsakas.
   Vietoje egzistencinės depresijos, agresijos ar ironijos, postoptimizmas renkasi sąmoningą šviesą ir džiaugsmą.
4. Postoptimizmas yra estetika, o ne metodas.
   Tai – būties stilius, panašus į Camus’ absurdo žmogaus laikyseną (Le Mythe de Sisyphe, 1942).